Kodėl visi eina į stand-up? Apie komedijos bumą Lietuvoje
Stand-up šiandien – vienas ryškiausių kultūros reiškinių Lietuvoje. Kone kasdien vyksta bent vienas komedijos renginys, juose – pilnos salės žmonių, atėjusių pasijuokti ir pabūti kartu, o Lietuvos komikai tampa ne tik scenos, bet ir socialinių tinklų veidais. Kai kuriems jie – net įkvėpimo šaltinis, skatinantis ir patiems išbandyti stand-up sceną.
Bet kodėl taip nutiko ir kodėl būtent dabar? Kodėl toks paprastas dalykas kaip stand-up komedija, kai žmogus su mikrofonu stovi ant scenos, staiga tapo viena įdomiausių pramogų žiūrovams?
Ekrane pažįstami veidai
Viena svarbiausių priežasčių, kodėl stand-up pasirodymai sulaukia tiek dėmesio – medijų galia. Stand-up komikai dažniausiai pasirodo ne tik scenoje, bet ir kuria turinį soc. tinkluose, kai kuriuos jų galime stebėti ir televizijoje. Žmonės komikus mato kasdien, klausosi jų podcast’ų, girdi istorijas apie jų santykius, darbus ar asmeninius išgyvenimus. Tokiu būdu gimsta artumo iliuzija. Kai apie komiką žinai tiek daug, tau net gali atrodyti, kad jį pažįsti asmeniškai.
Psichologijoje tai vadinama parasocialiniu ryšiu. Kai žmogų ekrane matai pakankamai dažnai, pradedi galvoti, kad tarp jūsų yra tikras ryšys. Stand-up komikai šį reiškinį išnaudoja puikiai – jų pasakojimuose daug autentiškų detalių, kurios atrodo artimos. Todėl, kai toks komikas pakviečia į savo renginį, žiūrovas mielai ateina – juk kviečia jau nebe svetimas žmogus, o beveik draugas. Tiesa, parasocialinis ryšys turi ir tamsiąją pusę – kartais žiūrovai pamiršta, kad tas „draugas“ iš ekrano jų iš tiesų nepažįsta. Jie gali peržengti ribas: netikėtai ir ne visada maloniai užkalbinti viešose erdvėse, brautis į asmeninę erdvę ar manyti, kad turi teisę į artimesnį santykį vien todėl, kad girdėjo daug istorijų iš komiko gyvenimo.
Komedija – ne tik lėkšti bajeriai
Atsiradus naujam komikui, dažnai pastebim komentarus: „pagaliau kažkas naujo – ne lėkšto, ne banalaus, ne vien apie seksą ar su keiksmažodžiais kas antrame sakinyje“. Bet ar tai tikrai komplimentas?
Dauguma komikų iš tiesų pradeda nuo paprasčiausių provokacijų, nes tai yra greičiausias būdas sulaukti reakcijos. Tačiau ilgainiui komedija vystosi, o kartu su ja – ir auditorijos lūkesčiai. Šiandien žiūrovui svarbu ne tik išgirsti šokiruojančią frazę, bet ir atpažinti save.
Humoras nebūtinai turi būti vulgarus. Jis gali būti intelektualus, subtilus, net poetiškas. Stand-up pasirodymai vis dažniau apjungia tokius elementus kaip juodas humoras, kasdienybės absurdas, identiteto paieškos ir politinės temos. Žiūrovas išeina ne tik pasijuokęs, bet ir su nauja mintimi. Ir būtent tai pakelia stand-up į kitą lygį – kartais iš paprasto bajerio net į socialinį komentarą.
Kiekvienas turime skirtingą humoro jausmą, todėl ir stand-up scena įvairėja. Tai džiugu, nes kuo platesnės temos, tuo daugiau galimybių kiekvienam rasti savo mėgstamiausią komiką.
Kodėl juokiamės?
Jei atsigręžtume į mokslą, šis siūlo kelis paaiškinimus. O viena populiariausių teorijų – vadinamoji „relief theory“. Pagal ją juokas – tai būdas sumažinti įtampą. Kai kasdienybėje susiduriame su stresu, darbu, santykiais ar net egzistenciniais klausimais, juokas tampa iškrova, būdu nukreipti mintis nuo to, kas vargina.
Būtent todėl stand-up pasirodymai dažnai paliečia tokias temas kaip santykiai, darbas, šeima – tai yra patirtys, kurios vienija beveik visus. Lietuvos komikai dažnai patiria tuos pačius rūpesčius kaip ir jų auditorija. Todėl jų humoras atpažįstamas, kitaip tariant relatable – mes juokiamės ne tik iš jų istorijų, bet ir to, kad jose randame save.
Tapatybės tema čia labai svarbi. Komikai dažnai kalba apie savo kilmę, pažiūras ar identitetą. Tai – ir viena priežasčių, kodėl savirealizacija per komediją tampa tokia patraukli. Juk užlipti ant scenos = pasidalyti savo tiesa su kitais. O panašių patirčių turintys bei save atpažįstantys žiūrovai dar ir jaučiasi esantys bendruomenės dalimi.
Stand up dabar ir prieš porą dešimtmečių
Dar visai neseniai Lietuvoje buvo sunku įsivaizduoti tikrą stand up sceną. Mūsų tėvų karta juokdavosi iš humoristų, perpasakojančių anekdotus, o toks reiškinys kaip stand-up komedija išvis neegzistavo. Pirmieji bandymai kartu su „Humoro klubu“ pasirodė prieš keliolika metų ir nuo tada stand-up comedy scena tik auga – šiandien turime vis daugiau renginių ir auditorijų, kurios renkasi juoką kaip vieną stipriausių kultūros patirčių.
Kur kas didesnis ir komikų pasirinkimas – netrūksta ir A-lister’ių, ir jaunosios kartos atstovų, nebijančių kalbėti apie savo patirtis – nuo politinių aktualijų iki asmeninių santykių. Atsirado ir komedijos klubas, kuris tapo nuolatine vieta komedijos pasirodymams.
Žiūrovui šiandien nebūtina eiti į tų pačių komikų renginius – jis gali rinktis pagal tai, kas artimiau jo humoro jausmui. Lietuvos stand-up komikai labai skirtingi: vieni labiau linkę į juodą humorą, kiti renkasi subtilų humorą, treti eksperimentuoja su saviraiška. Ši įvairovė – viena pagrindinių priežasčių, kodėl stand-up Lietuvoje išgyvena savo aukso amžių.
Pabaigai: ar komedija – tik juokas?
Lieka klausimas – ar stand up yra tik paviršinis juokas? Turbūt nieko nenustebinsiu, bet ne. Komedija yra daugiasluoksnė. Ji gali būti paviršutiniška, bet lygiai taip pat – ir proga paliesti gilesnes socialines, politines, savęs paieškos temas. Komedijos stiprybė ta, kad ji priverčia juoktis net tada, kai kalbama apie skausmą keliančius dalykus. Juokas tampa ne tik reakcija, bet ir būdu išgyventi sunkumus. Stand-up komedija Lietuvoje šiandien yra daugiau nei pramoga. Tai – kultūros dalis, kuri padeda mums reflektuoti, kalbėti ir suprasti save bei kitus.
Todėl atsakymas į klausimą „kodėl visi eina į stand up?“ yra paprastas – nes čia jie randa ne tik juoką, bet ir prasmę. Čia susitinka juodas humoras ir jautrūs klausimai, čia gimsta ryšys tarp scenos ir auditorijos. Ir galbūt būtent todėl stand-up yra populiarus dabar – nes šiame pasaulyje, kuriame daug įtampos ir nesusikalbėjimo, juokas tampa vienu autentiškiausių būdų pajusti, kad visi mes panašūs, susiduriame su tomis pačiomis problemomis ir, svarbiausia, nesame vieni.
