Kūrybos kaina – perdegimo sindromas?

Kūryba dažnai prasideda iš smalsumo ir vidinės motyvacijos – pirmiausia kuriame, nes norime. Ne dėl atlygio, terminų, o todėl, kad turime idėją, kurią norisi išlieti raštu, vaizdu ar kitomis priemonėmis. Tokiais momentais kūryba ne sekina, o kaip tik suteikia energijos: prarandi laiko nuovoką, pasineri į procesą, vadinamąją flow būseną – kai kūryba yra ne darbas, o labiau saviraiška. Tokiais momentais perdegimo sindromas atrodo labai toli – juk kūryba teikia tik džiaugsmą.

Ši būsena – tai priežastis, kuri daugelį kūrėjų ir patraukia į šį kelią. Muzikantas parašo dainą, komikas užlipa į sceną su nauja programa, tekstų rašytojas pamato, kad jo išdėstyti žodžiai paveikia auditoriją. Tokie momentai yra kūrybos esmė – jie primena, kodėl verta kurti ir kodėl kūryba iš viso egzistuoja.

Deja, tačiau tokios akimirkos negali tęstis visą laiką. Jei tikiesi, kad kiekviena kūrybinė užduotis suteiks tą patį euforijos jausmą, nusivilsi. Čia ir prasideda iššūkiai, nes realybėje menas neatsiejamas nuo kantrybės, darbo, technikos.

Didžiausia problema atsiranda tada, kai menas iš malonios saviraiškos virsta privaloma užduotimi. Kai reikia ne kurti, nes nori, o kurti, nes yra terminas ar įsipareigojimas. Kai kūrybiškumas turi „įsijungti“ ne tada, kai jauti įkvėpimą, o lygiai aštuntą ryto, nes toks darbo grafikas.

Būtent tada ir pasireiškia kūrybinis nuovargis, o perdegimo sindromas ima atrodyti neišvengiamas. Kūrėjas atsiduria paradokse: iš jo tikimasi rutinos, nors kūrybinis procesas savo prigimtimi yra nenuspėjamas. Taip dingsta spontaniškumas, erdvė eksperimentui ir atradimui – viskam, kas iš esmės ir sudaro tikrąją kūrybos vertę.

Kai kūryba tampa pareiga, ji praranda malonumą. O jei dar prisideda kritika, spaudimas iš aplinkos ar nuolatiniai lūkesčiai ne tik kurti, bet kurti įdomiai bei greitai, net talentingiausias žmogus gali pajusti, jog kūryba riboja. Čia labai svarbi kūrybinė higiena, t. y., ribų susikūrimas. Jei jų neturi, ilgainiui imi dirbti iš įpročio, be džiaugsmo, o tada apleidžia ir originalios idėjos.

Kūrybinis darbas – tikra romantika: darai, kas tau patinka, ir už tai dar gauni atlygį. Deja, taip dažniausiai nebūna. Kūrėjas-darboholikas – gana dažnas reiškinys, nes kūrėjai linkę dirbti be aiškių ribų: vakarais, savaitgaliais, per atostogas. Juk idėjos negali laukti, o jei jos ateina – privalai iškart realizuoti. Prie spartaus tempo prisideda ir išoriniai faktoriai: deadline’ai, klientų lūkesčiai, socialinių tinklų algoritmai, kurie verčia kurti nuolat. Kūryba, kuri anksčiau buvo energijos, pozityvių emocijų šaltinis, tampa nuolatiniu spaudimu.

Entuziazmo kaukė čia labai pavojinga. Atrodo, kad „degi“ idėjomis, bet viduje kaupiasi nuovargis. Kūryba tampa neatsiejama nuo tapatybės – jei kuri, turi vertę, o jei sustoji, atrodo, kad prarandi save. Tokiu atveju perdegimo sindromas tampa beveik neišvengiamu scenarijumi.

Kūrėjas-darboholikas – klastingas vaidmuo, nes jį dažnai supainiojam su atsidavimu savo veiklai. Bet yra skirtumas tarp „dirbti iš įkvėpimo“ ir „dirbti iš baimės“, kad prarasi galimybę, galbūt net pajamas. Vienu atveju – kūryba pakelia, kitu – ilgainiui sudegina.

Perdegimo sindromas – tema, apie kurią kalbėti sunku, bet komedijoje tai daryti kone natūralu. Juokas leidžia trumpam nusiimti rimtą veidą, atsitraukti nuo spaudimo ir net skaudžiausias patirtis paversti pasakojimu, kuris sukelia juoką. Komedija apskritai yra viena iš kūrybos sričių, kuri dažnai gimsta būtent iš įtampos, streso ar kitų nemalonių patirčių. Kasdieniai konfliktai, santykiai, stresas darbe ar gyvenimo absurdai tampa ne tik asmenine našta, bet ir medžiaga pasirodymui. Tai, kas slegia, scenoje virsta bendru juoku, o kartu – ir iškrova.

Psichologijoje humoras laikomas vienu iš gynybos mechanizmų, o man – tai kūrybinė laboratorija. Čia net nuovargis gali tapti pasakojimu. Bet svarbu suprasti: komedija nėra panacėja. Jei scenoje juokiesi iš savo perdegimo, bet užkulisiuose nieko nekeiti, jis niekur nedingsta. Geriausiu atveju humoras suteikia erdvę susimąstyti, blogiausiu – tampa tik kauke, už kurios slepi savo nuovargį.

Balansas tarp kūrybos malonumo ir atsakomybės yra vienas sunkiausių dalykų. Bet įmanomas. Pirma – reikia pripažinti, kad kūryba yra darbas. Net jei jis atrodo malonus, vis tiek reikalauja energijos.

Todėl svarbu turėti ribas: atskirti, kada dirbi, o kada ilsiesi. Kūrybiškumas gimsta ne tik iš darbo, bet ir iš poilsio. Antra – svarbu nebijoti sustoti. Kūrybinė pauzė nėra kūrybinė nesėkmė. Priešingai – dažnai geriausios idėjos ateina tada, kai jų specialiai neieškai. Kartais atsitraukimas nuo kūrybos yra pats produktyviausias momentas. Trečia – svarbu nepamiršti, kad kūryba neturi būti tobula. Perfekcionizmas ir perdegimo sindromas vienas kitą lydi labai dažnai. Bet kartais svarbu žinoti, kad „pakankamai gerai“ yra geriau nei „puikiai, bet sukurta kenčiant“.